The Ritz. Patirtis, padėjusi suprasti, kad viską galima daryti geriau.

Skaičiau nemažai knygų apie svetimgumą, aptarnavimą, stalų dengimą, taurių blizginimą, svečio priėmimą, etiketą ir etc. Visose jose bent viename sakinyje minima The Ritz-Carlton viešbučių grupė. Galiausiai į mano rankas papuolė knyga – The New Gold Standart. Ją perskaitęs supratau, kad žūtbūt turiu atsidurti ten. Atsidūriau.

Kai užsisipiri tai gali viską, reikia tik kantrybės ir noro, ar ne? Arba pinigų. 



Nuvykęs, supratau, kad vau, kaip smagu ir gražu žiūrėt. Ne tik dėl svetingumo, ne tik dėl aptarnavimo, ar sidabrinių įrankių, bet dėl ten dirbančių žmonių požiūrio, jausmo ir malonumo atliekant savo darbus. Manęs klausia, o tai ten viskas labai „royal”, labai brangu turbūt? Atsakymas paprastas – taip, bet ten eini kaip į teatrą. Ten eini atsipalaiduoti, neskubėti ir mėgautis, kultūrintis.
Ir tas turi savo kainą. Juk visgi svetingumas, tai kultūra?



Ir ne, neatsitiko taip, kad staiga aš darbe dėvėsiu fraką, nes nei man to reikia, nei tinka ten kur aš dirbu. Bet, ar po išvykos norisi dar daugiau kokybės? Aiškumo? Struktūros? Taip. O labiausiai norisi, kad kurtume tokį ryšį ir vertę su svečiais, kad jie norėtų su mumis leisti laiką nuolatos. Maloniai pasidalinčiau šia patirtimi su Jumis.